VšĮ Regioninės Mažeikių ligoninės Operacinės – reanimacijos skyriuje pradėjo dirbti anesteziologė ‑ reanimatologė Emilija Blistrubienė. Gydytoja į ligoninę atėjo taip, kaip grįžtama namo – be triukšmo, bet su vidine ramybe ir tikrumu. Vos pradėjus pokalbį su Emilija, aiškiai pajunti, kad prieš tave – žmogus, kuris savo darbą ne tik puikiai išmano, bet ir nuoširdžiai jį myli. Nors anesteziologijoje sprendimai priimami akimirksniu, o atsakomybė didžiulė, Emilija kalba lengvai, šiltai ir su žemaitiška šypsena, kuri iškart nuginkluoja.
Emilijos kelias į šią specialybę nebuvo iš anksto suplanuotas. Studijų metais, atėjusi į anesteziologijos modulį, ji išgirdo vadovo žodžius, kad būtent čia yra jos vieta. Nors tuo metu dar svarstė apie vidaus ligas ar psichiatriją, bet gyvenimas pasuko kita kryptimi. „Atsitiko kaip atsitiko, ir šiandien esu laiminga. Man patinka greiti sprendimai, greitas atsakas į gydymą, pats darbo pobūdis“, – sako gydytoja.
Emilija – tikra žemaitė. Gimė Mažeikiuose, augo Sedoje, baigė Sedos Vytauto Mačernio gimnaziją, vėliau studijavo Kaune. Augo ūkininkų šeimoje kartu su trimis broliais: vienas jų tapo gydytoju, kitas liko ūkininkauti, o jauniausias dar renkasi savo kelią. Tėvai iki šiol ūkininkauja, o tėtis jaunystėje buvo ugniagesys gelbėtojas. „Turbūt iš jo paveldėjome tą adrenalino alkį“, – šypsosi Emilija. Sprendimas grįžti dirbti į Mažeikius jai buvo visiškai natūralus ir širdžiai artimas.
Nors ligoninėje ji dar tik antrą parą, pirmieji įspūdžiai – itin šilti. Emilija sako jaučianti nuoširdų bendravimą, atviras diskusijas ir stiprią gydytojų komandą. Kolegos taip pat greitai pastebėjo jos ramų profesionalumą, gebėjimą aiškiai komunikuoti ir natūralų įsitraukimą į skyriaus darbą.
Paklausta apie įsimintiniausią situaciją darbe, Emilija nusijuokia ir prisimena rezidentūros laikus Kauno klinikose. Tuomet į skyrių buvo paguldyta pacientė, kuriai, kaip pranešė budėję kolegos, įtartas delyras – esą ji kalba nerišliai ir nesuprantamai. Ryte, per bendrą vizitaciją, Emilija priėjo prie pacientės ir akimirksniu suprato, kas vyksta – moteris kalbėjo tikra žemaitiška tarme. „Kolegos aukštaičiai tiesiog nesuprato žemaitiškai. Net man reikėjo ausį ištempti“, – juokiasi ji. Paaiškėjo, kad pacientė buvo visiškai sąmoninga, tik kalbėjo savo tikra žemaitiška šnekta.
Didžiausią prasmę darbe Emilijai suteikia akimirkos, kai pacientas, išvykdamas iš ligoninės, šypsosi ir pamojęs atsisveikina. „Tada jaučiuosi pakylėtai“, – sako ji. Nors įtampa ir atsakomybė šioje specialybėje nuolatinės, Emilija išmoko su tuo gyventi ir rasti tame vidinę ramybę.
Ieškodama atsipalaidavimo, ji išbandė įvairius hobius – šokius, knygas, tačiau galiausiai suprato, kad didžiausias jos hobis vis dėlto yra darbas. Gamta padeda atitrūkti nuo kasdienybės, tačiau labiausiai į realybę grąžina du maži vaikai, kurių šurmulys, kaip pati sako, „išvalo galvą geriau nei bet kas“.
Profesinių tikslų Emilija turi aiškių. Baigusi anesteziologijos – reanimatologijos rezidentūrą, ji pajuto, kad nori platesnės perspektyvos ir įgūdžių. „Noriu praplėsti kompetenciją taip, kad galėčiau padėti visiems – nuo mažiausio iki suaugusio paciento“, – sako ji.
Operacinės – reanimacijos skyriaus vedėjas ir kolegos pastebi, kad Emilija į komandą įsiliejo labai natūraliai. Gydytojai vertina jos ramų profesionalumą ir gebėjimą greitai priimti sprendimus, o personalas džiaugiasi jos paprastumu ir šiltu bendravimu, kuris kuria pasitikėjimą ir gerą atmosferą skyriuje.